2015 m. lapkričio 9 d., pirmadienis

Simnas: balta-raudona-pilka

Pats svarbiausias ir iškiliausias (visomis prasmėmis) dalykas šlovingame Simno mieste (čia šiek tiek hiperbolizuojame), be abejo, yra bažnyčia. Titulas jos be galo garbingas - Švenčiausios Mergelės Ėmimo Dangun bažnyčia. Ir jeigu nemeluoja faktografija (sakysime - Jonas Totoraitis) - tai viena, tiksliau - pati-pati seniausia bažnyčia Sūduvoje. (Tiesą sakant, tiek Sūduvos, tiek Užnemunės, tiek Suvalkijos pavadinimai šioms buvusioms Dykrų žemėms kažkodėl neatrodo įtikinami - vieni jų praradę prasmę dėl laikų slinkties, kiti geografiškai reliatyvūs, dar kiti - administraciškai neamžini). Bažnyčios ir miestelio atsiradimą reikia sieti su Dykrų kolonizacija - kuomet kryžiuočių-baltų kovose apleistos teritorijos vėl buvo iš naujo "atrandamos". Įsivaizduokime - 1521 metais Tenočtitlaną - actekų imperijos sostinę sugriovė konkistadorai, 1532 metais Peru pakrantėje išsilaipino Francisco Pizarro vedami užkariautojai, o Lietuvoje panašūs naujų žemių ieškotojai taip pat brovėsi į vakarus. Tik ne per jūras-marias, o miškus-girias.

Simno bažnyčia - vienas ankstyviausių Renesanso paminklų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, buvo pastatyta 1520 metais. Jos fundatoriumi buvo garbusis ponas Jonas Zaberezinskis (1480-1538), tuometinis Naugarduko vaivada, netrukus (1522 m.) tapęs Lietuvos didžiuoju maršalka, dar vėliau - Trakų vaivada. Jonas buvo sūnumi to Jono, kuriam maišto metu galvą nukirto liūdnai pagarsėjęs Mykolas Glinskis - gabus, ambicingas savimyla. O ir bažnyčios statymo laikotarpis nebuvo lengvas - tuo metu Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė karaivo ne patį sėkmingiausią (švelniai tariant) eilinį karą su Maskva (vadinamąjį 1512-1522 metų karą), kurio metu buvo prarastas Smolenskas (1514 m.), o priešiško Rytų kaimyno kariuomenė veikė ne taip toli nuo etninės Lietuvos ir net paties Vilniaus.

Tad toks tas bažnyčios atsiradimo kontekstas. Gal neatsitiktinai ji stovi ant kalnelio ir primena seną gerą mūrinę tvirtovę. 

Ypatingai geras vaizdas yra iš pietvakarių...
... ir šiaurės vakarų. Būtent čia labai aiškiai juntamas tvirtovinis šios šventovės pobūdis. Ar bent dvasia.
Galbūt neįspūdingiausias yra vaizdas iš šiaurės vakarų. 
Nors kita vertus, čia - toje trisienėje apsidėje labai aiškiai regima dar gyvybinga gotikinė tradicija (Šv. Onos bažnyčia Vilniuje tik buvo statoma). Net ir elipsines arkų formas galima laikyti tam tikru (manieristiniu) kompromisu tarp gotikos (atstovaujamos smailėjančios arkos) ir renesanso (su savo pusapskrite arka kaip idealu).
Tokia tad yra toji Simno bažnyčia - renesansinė, bet su dar gyvais, netgi labai gyvybingais gotikiniais bruožais. Reikia pastebėti, jog dalį to, ką priskirtume tikrajam lietuviškajam Renesansui, statinys įgavo ne iš karto. Prisidėjo čia ir vėlyvasis Renesansas, ir barokas, ir klasicizmas, bei jų perstatymai...

Na, bet žvelgiant į šoninius fasadus, bažnyčios renesansiškumu abejoti negalima.
Visų pirma dėl to pasaulietinio pobūdžio. Monumentalios šoninių ir centrinės navų (turime baziliką - tokią netipišką mūsiškei gotikai ir artimesnę renesansui erdvinę struktūrą) langų arkos ir, savo ruožtu, centrinės navos langus aprėminančios papildomos arkos (lyg arkadų užuomina) kuria itališkųjų palazzo atmosferą.
Va - arkos, arkutės, arkados. Ir profiliuoti karnizai - 




Ką jau kalbėti apie Zakristiją - priestatą (manieringai kuriantį lotyniškojo kryžiaus plano iliuziją) su orderiniais elementais (gotikinius kontraforsus čia pakeitę renesansiniai toskaniškojo orderio piliastrai) ir, svarbiausia - ATIKU.   + Pusapskritės arkos. 
Tai ir yra Renesansas.

Štai - koks tipiškas renesansinis grožis. 

Biforinės - sudvigubintos pusapskritės arkutės, skaidymas stačiakampiais, apskritos nišos, piliastrai. Ir proporcijos, nustatytos remiantis Euklidu bei Pitagoru. 
O čia kontrastas tarp klasicizmo (priestatas primajame plane) ir renesansinės stilistikos (giliau - toji Zakristija). Skirtumas tarp Renesanso ir Neoklasicizmo - kaip tarp žaliuojančio medžio ir sausuolio. Vienas vitališkas, kitas - akademiškas. 
Atkreiptinas dėmesys ir į cokolinę dalį. Bažnyčios apatinė dalis mūryta naudojant ir plytas, ir lauko riedulius. Apskritai, manytina, kad XVI amžiuje ji iš viso galėjo būti netinkuota - toks irgi gotikinis rudimentas. 
Kažkur tarp gotikinio vertikalizmo ir renesansinio monumentalizmo yra įsiterpęs vienas iš flankuojančių (tartum skirtas gynybai) bokštelių. 



Panašiais bruožais pasižymi ir kadaise dominavęs vakarinio fasado bokštas. Analogų galima aptikti ir gotikoje - kad ir Vytauto bažnyčia Kaune, ir (ypač daug) - XVII amžiaus pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanse (tuomet klestėjusiame visame didelės valstybės plote): nuo Šiaulių iki Slanimo.

Štai - kaip viršun ropščiasi gotikiniai (bet renesansiškai supaprastinti) kontraforsai.
Vakariniame fasade (viename iš bokšto tarpnių) dominuoja pusapskrite (Renesansas) arka vainikuojamas langas - gotikinės tradicijos atodūsis. 

Pats bokštas buvo sumenkintas (tai yra - sumažintas) tik 1874 metais. Kita vertus, taip statinys įgavo sarmatiškojo santūrumo, netgi niaurumo. Kur jau čia renesansinės linksmybės po maskvietiškųjų sugriovimų Tvano laikotarpiu ar Napoleono antplūdžio metu (tuomet bažnyčia naudota kaip ūkinis statinys). 
Keletas žvilgsnių į detales - gotikinį-renesansinį mix'ą.

Laiptuotas kontraforsas (gotikos reliktas)
Pusapkritis langelis ir dominuojanti sienos plokštuma - iš Renesanso. Bet arkos briaunos "nuėmimas" - gotikinis veiksmas. 
Portalas su pusapskritėmis arkomis ir apskritomis nišomis. 
Bet komponavimas - gotiškai asimetriškas! 
Graži biforinė - "sudvigubinta" (renesansinė) niša.

O šonus remia gotikiniai kontraforsai.
Dominuoja renesansiškai baltos (net švytinčios) sienos!
Tą baltumo ir viso kito kontrastą pabrėžė ryškius drabužius dėvintys darbininkai, po pietų pertraukėlės išlindę kažkur iš po krūmų prie savo darbų. 


Vaizdas kaip iš ankstyvųjų Italijos Renesanso tapytojų freskų. Net darbininkų pozos yra iš ten!



Kita vertus - Simno bažnyčia kontrastuoja (savo baltumu) su visa aplinka. Tuo įsitikinti galima tolstant nuo šventovės.


Senasis Simnas - medinis (natūraliai pilkas arba dažytas) ir mūrinis, iškilęs jau XIX amžiaus gale, Tarpukaryje. Pastarasis Simnas - kaip reta raudonas (su visais įmanomais plytų atspalviais). Tame ir kontrasto - tarp balto ir raudono, esmė...



Miestelio aikštė. Sekmadieniškai tyli.
Šiek tiek fasadų ir "skersgatvių".





Kažko laukiantis pilietis. Tokių (laukiančių Godot) pilni Lietuvos miesteliai...


Didžioji šių namų dalis priklausė žydų pirkliams ir amatininkams.
Natūralu, kad ir sinagoga yra raudona. Vėlgi - visų įmanomų atspalvių.
Tad toks kontrastas - tarp magnatiškojo Renesanso ir žydiškojo miestelio...


Du nameliai Vytauto gatvėje. Kairėje - buvusi Perečanskio batų krautuvė (XX a. 4 dešimtmetyje) ir Gamskienės alinė (dešinėje, tuo pačiu laikotarpiu). http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-01-romualdas-juknelevicius-simno-zydu-katastrofa/94678


Vėlgi - miestelis.



Važiuojant iš Simno į Vilnių (per Alytų), tipiškuose molinguose Užnemunės laukuose - Mergalaukyje, galima išvysti I pasaulinio karo kapinaites. 

Sulaidoti čia 1915 metų pirmąjį pusmetį, Vokietijos ofenzyvos metu  žuvę vokiečių ir rusų kariai - apie 400 jų.
Ernsto Wurches (+ 1915 8 23) kapas. Jo bičiulis rašytojas Walteris Flexas parašė romaną apie šį vyrą - tiksliau - pasakojimą apie draugystę ir žmogiškumą Der Wanderer zwischen beiden Welten ("Klajoklis tarp dviejų pasaulių"), išleistą 1916 metais 70000 egzempliorių tiražu. Tai bene populiariausias Didžiojo karo vokiškas romanas apie karą. Kitais metais (1917) Saremos saloje buvo palaidotas ir pats nuo patirtų sužeidimų miręs autorius. Jo palaikai 1941 m. taps perlaidoti Karaliaučiuje, tam, kad 1945 m. išnyktų be pėdsakų... 
Ernst Wurche, žuvęs prie Simno [iš https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Ernst_Wurche_1915.jpg]



Toks tas Simnas - su balta Renesanso bažnyčia, raudonais žydų namukais ir pilkais kareivių kapais.

2015 m. lapkričio 1 d., sekmadienis

Kruonis. Renesansinis miestelis

Kruonis - tai visų pirma renesansinė, kunigaikščių Oginskių statyta bažnyčia (buvusi unitų cerkvė). Ją pastatė ponas Bogdanas Oginskis, Trakų pakamarė ir šiaip šaunus vyras. Tai, jog bažnyčios viduje yra epitafinė lenta, galima spręsti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis (lietuvis, baltarusis, lenkas viename asmenyje) čia ir miega amžinuoju miegu. 

Architektūriniu požiūriu yra įspūdingas tas kupolo įsodinimas (koks tapybiškai energingas linkis!) į stogą ir jo ryšys su bokštu. 
Tipiškas lietuviškas renesansas - monumentalumas ir vienas bokštas bažnyčios vakariniame fasade.
Bažnyčia (buvusi cerkvė) nuo Kruonos upelio (po sovietinių melioracijų ir ypatingai sausos vasaros - visiškai užpelkėjusio ir išdžiūvusio) vagos.
Bažnyčia (buvusioji cerkvė) yra neabejotina Kruonio dominantė. Ji matoma iš beveik visų miestelio taškų. Žvelgiant į statinį iš kokio kad ir eurostandartiškai remontuoto mokyklos kiemo, tačiau per dar tokio pavidalo neįgavusių kiemų "filtrą") matyti, kokį įspūdį turėjo daryti baltai tinkuotos (tai juk lietuviško Renesanso naujovė!) anų laikų amžininkams.

Vaizdas nuo mokyklos.
Vaizdas nuo parduotuvės.
Sovietmečio pėdsaku (giliu ir ne tokiu jau senu) bei kuo tikriausia metafora galima laikyti apdergtas išvietes, įrengtas tiesiai prieš bažnyčios įėjimą.

Kitas Kruonio urbanistinis akcentas - tai XVII amžiaus pradžioje (galima kelti prielaidą, kad panašiu metu, kaip ir cerkvė, o ir statymo iniciatoriumi buvo garbusis Bogdanas) statytoji rezidencija.

Tai turėjo būti renesansinio stiliaus pastatas. Monumentalus, kaip ir cerkvė. Deja, liko jo nedaug.

Štai, kas yra likę
Net griuvėsiai yra išsaugoję renesansinį monumentalumą.


Tuose griuvėsiuose sėdėjo liguistas jaunuolis (mano atėjimo pradžioje jis nervingai vaikščiojo pirmyn-atgal) - kuo tikriausias priminimas apie romantikus, įsimylėjusius griuvėsius ir praeitį.
Pirmojo aukšto erdvės likučiai. Kampe matyti skliautų fragmentai.
Žvilgsnis vidun pro buvusį langą.
Tvirtos, masyvios - renesansinės sienos.


Jos iki šiol primena kovose užgrūdinto kario (tokie juk buvo Oginskiai) kūną.
Kaip pasityčiojimas (kodėl "kaip"?) - sovietmečiu pastatytas mokyklos blokas dvarvietėje. 
Plytos su XVII amžių pirštų pėdsakais.


Detalė nuo informacinio skydo (reikia pastebėti, jog aplinka sutvarkyta). Dabar išlikusios sienos yra pažymėtos juodai. Dar prieš keletą dešimtmečių vietiniai mena dvaro griuvėsius buvusius didesniais. Išsitampė plytas tvartų statyboms.
Įsivaizduoju tą statinį, vainikuojamą piramidinio stogo ar net atiko, tinkuotą baltu tinku, galbūt dekoruotą sgrafitais.  
Koklis, aptiktas dvarvietėje. Toks gotiškai renesansinis - laukiniškas piešinys su batalinėmis scenomis (kentauras ar ietininkas kovoja su kardininku; elnias arba arklys su šuniu ir dvariškiu, o gal moterimi). 
Nuo buvusios dvarvietės atsiveria slėnis su prie žemės prisiglaudusiomis bakūžėmis. Vaizdas kaip kokiais 1615-aisiais...


Miestelis sukniubęs į Kruonos (Kruonės) slėnį.
 Tipiška Kruonio gatvelė su veržliu bokštu - it husariškais šarvais pasidabinusiu didiku, tolumoje.

Jeigu ne elektros stulpai - estetikos "šedevrai" - miestelis ir toliau gyventų XVII amžiaus svajose.

"Multikultūrinį" Kruonį mena iki šios veikianti ortodoksų cerkvė. Čia gyveno ir karaimai su žydais, ir rusai su baltarusiais, ir tororiai su lietuviais bei lenkais. Žmonos senelis, kuris vaikystę ir jaunystę praleido būtent čia, kalbėjo visomis įmanomomis Kruonio kalbomis.

Cerkvutė stovi miestelio pakraštyje, pakeliui link Nemuno ir Darsūniškio. Beje, kai kurie romantikai Kruono etimologiją sieja su senuoju Nemuno pavadinimu - Chronu. 
Bet grįžkime prie Renesanso - stiliaus, kuris suteikia Kruoniui jo veidą. Štai nežinomos giminės kapas miestelio kapinėse. Akmeniniai rutuliai ir betoninis krėslas. Tikras sarmatizmas!

Nes lietuviškas Renesansas toks ir yra.
O štai toks yra dabartinis miestelis. "Išprievartautas" karų ir totalitarizmų, atšiaurus bei priešiškas, tamsus ir nieko gero nežadantis - toks jis pasirodė aplankytas Visų šventųjų savaitgalį.

Kairėje - kapinės. Priešais, jau už Kruonės - cerkvė/bažnyčia.
Sovietinės technikos ir girtuoklių Kruonyje yra labai daug.

Viena iš parduotuvių ("Pas Lizą"). 
Pieno supirktuvė.
Reprezentacinė ir respektabilioji - Oginskių gatvė.
Išvažiavimas iš Kruonio. Tolumoje - Kauno plentas. 

Išvažiuojant paklausiau (per automobilio langelį) to arklį vadeliojančio vyro vežime - "Ar nebūtų galima jūsų nufotografuoti?". "Galima - tuoj ir šikną tau išversiu" - kaip koks renesansinis Pantagruelis atsakė Kruonio gyventojas.