2015 m. kovo 23 d., pirmadienis

Sinodas

Kanapės

Kanapė ir Sinodas
Po Reformatų Sinodo rūmus pavedžiojo jų komendantas Vidmantas. Jis pasakė, kad „komendantas“ yra oficialus pareigybės titulas, tačiau pažymėjimo iki šiol negavęs. 
Atrakinęs palaikius vartus, įleido į kiemą. Čia žėlė kanapės, garšvos, karpažolės ir kitos žolės. Visuose galuose mėtėsi šiukšlės (naudotini ir jau nebetinkami daiktai – kaip antai – vaikiškas triratis, įvairiausi meno kūriniai – pradėti ir drėgmės bei saulės baigiami supūdyti paveikslai). 
Komendantas papasakojo, kad dar nuo karo laikų čia gyvenęs toks senelis (rusas), kuris pradžioje tempdavo geležėles ir jas po Sinodo rūmų (lyg kokios tarpinės stotelės ar katalikiškos Skaistyklos) gabendavo supirkėjams. Ilgainiui senuką apėmė kaupimo manija ir jis rinko viską. „Su savanoriais darėme tvarką ir dalį šlamšto išgabenome“.
Komendantas ir bičiulis Robertas surūkė po cigaretę. 
Po to Vidmantas įniršęs išrovė ir sutrypė keletą medingų kanapių stiebų: „Priaugina čia visko!“. Robertas dar bandė ginti nieko nekaltus augalus: „Čia juk lietuviškos, tinkamos tik pluoštui...“.
Tačiau rūstybės taurė jau buvo išpilta...
Pakilome laiptais link išgriuvusio fligelio. Prieblandoje gyvenantis, už elektrą mažiausiai penkerius metus nemokantis ir tiek pat (o gal daugiau) laiko stabilaus neblaivumo būsenoje plūduriuojantis girtuoklėlis nuo griežtojo Komendanto šalin spruko lyg dvokiančioje virtuvėje užspeistas tarakonas (akiplėšiškas, bet dėl visa ko pasitraukiantis). 
Mediniais laiptais užlipome į antrąjį aukštą. „Toliau eiti nesiūlau“ – erdvėje styrojo supuvusios sijos, kabojo sienų likučiai, mėtėsi čerpės. 
Sužinojome, kad sovietmečiu vienoje pusėje buvo vaikų darželis-lopšelis, kitoje gyvenę žmonės. 
Čionykštį Vilnių gerai žinantis Robertas patikslino: „Viena iš jų buvo dainininkė. Ta, kuri stambi ir storu balsu dainuoja Besami mučo. Dabar ji ant skrandžio užsidėjo žiedus ir gerokai sulyso“. 
„O čia, kaimynystėje – vieno dailininko studija. Jis turbūt padoriausias iš visų girtuoklių. Net padarė vitražų mūsų bažnyčiai“. 
Matėsi, kad menininkas bandė rungtis su prakiurusiu stogu – dalį jo gyvenamos patalpos dengė polietileno gabalas nuo lietaus (lyg nėštumo) nukarusiu pilvu. 
Užlipome į buvusią koplyčią. Apskritą patalpą kadaise dengė kupolas. Dabar jį nuo kambario skyrė horizontalios fanerinės ir aliejiniais dažais storai uždažytos perdangos. Didelis baslys įstrižai gulėjo pasirėmęs į sieną. „Grindys klotos dar prie lenkų – kuomet Vilniaus reformatai su biržėnais bendravo aplinkui – per Latvijos liuteronus“. Dvejas priešingas sienas skaidė nišos (vieną jų dengė supelijęs, šlapimu pradvokęs „matrasas“. 
Užsukome į dešinį fligelį. Už durų grojo muzika – meditatyvi, su lietuviško ir indiško folkloro elementais. Komendantas Vidmantas ryžtingai pabandė atidaryti duris. Šios buvo užsklęstos iš vidaus. Tvirta ranka klebeno vos gyvas sąvaras. 
„Ten gyvenantis Gintaras turbūt buvo jau gerokai prarūgęs ir todėl nenorėjo mums rodyti savo rūgštaus veido“, – vėliau man paaiškino neįsileidusį gyventoją neblogai pažinojęs Robertas...

Sinodas iš įėjimo pusės
Durys
Skliautas
Sinodo rizalitas

Paskutinės Sinodo dienos

Saulės šviesa blausiai apšveitė priešpaskutinę tų metų dieną išgyvenantį miestą. Žmonės judėjo taip (šiek tiek neramiai, užslėptai karštligiškai) lyg duodami suprasti ar tiesiog jausdami, kad kažkas turi atsitikti.
Nors iš tikrųjų nieko nevyko.
Vėliau Robertas man papasakojo tokį epizodą:
– Pirmąją naujųjų metų dieną vieno laikraščio žurnalistas paklausė tokio Kazlausko: „Kaip jūs šventėte šventes?“. Šis atsakė, kad niekaip, kadangi kiekvienais metais esą vyksta tas pats ir tas pats. Nieko naujo.
Skirtumas tik tas, kad minėtasis Kazlauskas kalėjo kalėjime iki gyvos galvos ir šventes savojoje kameroje sutikinėjo jau ne pirmą kartą.
Didžiausios permainos laukė Sinodo gyventojų.
Iš tikrųjų – kai nuėjome ten ir pravėrėme palaikes dureles (prie jų pasitiko gauruotas tingus katinas), stalių tarpduryje būriavosi grupelė vyrų.
– Čia tie staliai, kurie kiekvieną dieną ateina dirbti ir geria, – paaiškino mūsų vedlys – Robertas.
Vedlio, savotiško Vergilijaus apibūdinimas šiam palydovui tiko tik iš dalies. Sinode mus turėjo pasitikti čiabuvis – seniai gyvenantis Gintaras.
– Kur jisai? – sunerimo Robertas.
Gintaras pasirodė – nusileido klypuojančiais laipteliais iš antrojo aukšto ir stabtelėjo pagarbiu atstumu nuo mūsų.
– Ojoptararaj! – sušuko Robertas, – kas tau atsitiko? Ir vėl nuo laiptų nukritai?!
Gintaras nebyliai palinkčiojo galva – ta kūno dalimi, kurią puošė šviežios mėlynės (po akimis) ir dar nesustengusios kraujosruvos (kraujo upeliai buvo nubėgę giliomis veido raukšlėmis ir įstrigę seniai skustos barzdos sąvašynuose).
– Kas per laiptai! Nuo tokių ir neišgėręs gali nusisukti sprandą, – konstatavo Robertas, savo vergiliškas pareigas patikėjęs nukentėjusiajam Gintarui.
Naujieji Sinodo savininkai – tie, kurie iš reformatų kunigų nusipirko aukščiausios protestantų vadovybės pastatą, buvo paliepę autochtonams gyventojams (staliams, dailininkui Jonui, Gintarui, dar vienam tapytojui-juvelyrui, net katinui) iš pastato išsinešdinti per kelias dienas. Kai kurios patalpos jau buvo užrakinėtos. Apvalyti griuvėsiai puikavosi naujai užkalinėtais langais (nepadoriai šviežiai švytėjo medžio drožlių plokštės vietoje tamsių langų akiduobių).
– Koplyčios (esančios trečiajame aukšte) negaliu parodyti – naujieji savininkai ją užrakino.
Net visuomet optimistiškai nusiteikę staliai liūdnai žvelgė į ant durų pūpsančią spyną.
– Bet galiu parodyti savo buveinę, – paguosti mus bandė Gintaras.
Užsikeberiojome klibančiais laiptais viršun. Lipti tikrai pavojinga!
Gintaras mums parodė be žinios dingusio gyventojo kambarėlį. Šis, pasirodo, išėjo ir nebegrįžo. Išėjimą liudijo nuplėštas dvidešimties litų banknoto kampelis, aprūdijęs skutimosi peiliukas („britva“) ir nenuplėštas dar senesnių metų kalendoriaus lapelis. Dingęs be žinios iki savo dingimo tapydavo marinistines kompozicijas – burlaivius okeanuose. Vienas jūros peizažas kabojo ant sienos. Kraštovaizdis su sibirietiškos upės panorama ir keliomis valtelėmis pakrantėje buvo užkištas už tvarkingai paklotos, „adijalu“ užtiestos sofos.

Medinis laiptų priestatas
Laiptai
Dingusiojo be žinios kampelis
Lietlempė
Gintaras dar nuvedė mus į pirmąjį aukštą. Čia gyveno tapytojas-juvelyras. Tai jo abstrakcijomis buvo nukabinėtas visas vidinis kiemas. Žinia, kad naujiesiems savininkams abstrakcionizmas visai ne prie širdies, todėl tapytoją-juvelyrą (o ir mus) kamavo širdgėla. Savo juvelyrinį profesionalumą šeimininkas (prieš tai maloniai pasiūlęs alaus – „Žolės, deja, šiuo metu neturiu“) pademonstravo įjungta ir kurį laiką padirbusia lietlempe. Prieblandoje viltingai sužibo melsva ugnelė.
– Daug kam tai gali atrodyti egzotika, – po kelių dienų (jau buvo atėję ir Nauji metai) pasakė pas mus trumpam užšokęs Gintaras, - bet kai kam ten reikėjo tiesiog gyventi.
Išgėręs šermukšniais aromatizuotos degtinės taurelę, jis net nemirktelėjęs suvalgė šermukšnio uogą.
– Visai beskonė, – pasakė Robertas, – spiritas turbūt ištraukė visą skonį bei aromatą...

Abstrakcionizmas lauko sąlygomis
Marina interjere
Sinodas

2015 m. kovo 22 d., sekmadienis

Glaubitzas ir Piranesi

Atrodytų, kad be beveik to paties gyvenamojo laiko ir užsiėmimo – tai yra profesinės veiklos, tarp Giovannio Battistos Piranesio ir Johanno Christopho Glaubitzo daugiau negali būti ir nieko bendro. O juk iš tiesų, tai yra pakankamai daug! Žinoma, net ir panašumų atveju egzistuoja šiokie tokie skirtumai, tarytum atskleidžiantys ar sufleruojantys, jog niekada nebūna vien juoda ar balta. Štai Piranesi gyveno 1720–1778 metais. O Glaubitzas – 1700–1767-aisiais. Piranesi gimė Italijoje (tegul ir šiaurinėje jos dalyje – Venecijos Respublikoje), o jo šiaurinis kolega – Vilniuje arba Silezijoje (šiuo klausimu esama skirtingų nuomonių). Kas tiesa, tas tiesa – Piranesi atstovavo itališkajai vėlyvojo baroko ir jau pirmuosius daigus leidžiančio neoklasicizmo raiškai, Glaubitzas buvo tipiškas Vidurio Europos rokoko apologetas. Dar galima pastebėti, kad Piranesi visgi net ir amžininkų labiau vertintas kaip „virtualus“ architektas – pastatus ir ansamblius jis daugiau projektavo grafikos dėka, ant popieriaus. Tuo tarpu Glaubitzas – architektas–praktikas par excellence

Piranesi niekuomet nematė Glaubitzo, Glaubitzas – Piranesio. Kalbame apie žmones ir jų bendravimą. Piranesi galėjo būti žinomas – girdėtas ir matomas kaip dailininkas, nes būtent savo grafinės kūrybos dėka garsas apie šį menininką sklido toli už Alpių. Šioje vietoje galime tepriminti, kad nauja susižavėjimo Antika banga XVIII šimtmetyje yra siejama su dviem konkrečiais vardais – dailės istoriko ir dailėtyrininko Johanno Joachimo Winckelmanno ir minimo Piranesio. Pirmasis, parašydamas tokius veikalus kaip Gedanken über die Nachahmung der griechischen Werke in der Malerei und Bildhauerkunst ("Apmąstymai apie graikų darbų sekimą tapyboje ir skulptūroje", 1755 m.), Anmerkungen über die Baukunst der Alten ("Pastabos apie senųjų architektūrą", 1762 m.) ar Geschichte der Kunst des Alterthums ("Senovės meno istorija", 1764 m.) suformulavo teorines neoklasicizmo kaip stiliaus ir gyvenimo būdo (Vakarų civilizacijos atskaitos tašku laikant Antiką) prielaidas; na o Piranesio grafika - kuo tikriausia architektūra popieriuje (kad ir monumentalioji serija Antichita Romanae / "Romos senienos", 1748 m.) vaizdais populiarino ir propagavo graikišką ir romėnišką meną, eilinį kartą įtvirtindami jį kaip gero skonio etaloną ir estetinį idealą - paprastai tariant - pavertė tai mada.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bent jau Palemono mieste ir jo apylinkėse, nusidriekusiose iki Žemaitijos miškų ir Baltarusijos pelkynų, jeigu ne Winckelmanno, tai Piranesio rolę iš dalies atliko Glaubitzas. Su Winckelmannu vilnietį architektą lyginti sunku ar net neįmanoma, net ik dėl to, kad Johannas Christophas, priešingai Johannui Joachimui, nerašė išmaningų teorinių traktatų, bet ir dėl to, kad skyrėsi jų "ideologijos". Visgi Glaubitzas atstovavo dar gyvybingai (o kurgi - gyvybingesnei, nei galima įsivaizduoti!) tradicijai - jau vien dėl šio punkto galima įžiūrėti sąlyčio taškus su Piranesiu. Piranesio atvejis, kalbant apie Glaubitzą dar yra iškalbingas ir dėl to, jog ypač prikišamai atskleidžia, jog tarp baroko ir neoklasicizmo nebuvo tokios neperžengiamos ribos, kokią, bent jau savo gyvenamuoju metu matė Renesanso amžininkai gotikos atžvilgiu. 

Iš tiesų - tas pats Glaubitzas vartojo visą klasikinės architektūros arsenalą - visų pirma orderį. Glaubitzo laikais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės architektūroje ir dailėje orderis jau nebuvo nežinomas dalykas, dar Renesanse, dar XVI amžiuje jį į žemes už ar prie Hiberborėjų kalnų (kad kas žinotų - kur jie yra?) atgabeno italų menininkai. Ankstyvajame baroke (XVII amžiaus pradžioje) orderis tapo ir vietinių architektų bei mūrininkų "tapatybės" dalimi. Tačiau užtenka palyginti - kaip orderį naudojo kad ir Constantino Tencalla Vilniaus Šv. Teresės fasade, ir koks buvo Glaubitzo požiūris į šį architektūrinį kanoną visai šalia esančiuose Bazilijonų vienuolyno vartuose. Glaubitzas orderį išmanė ir žinojo kaip dešimtį savo rankų pirštų ir, kaip dera, barokiniam architektui, sumaniai manipuliavo taisyklėmis, laužė jas - vien tam, kad jo tveriamas kūrinys būtų kiek įmanoma išraiškingesnis.

J.Ch.Glaubitzo projektuoti Bazilijonų vienuolyno vartai (1761 m.) ir C.Tencallos Šv. Teresės bažnyčios fasadas (gilumoje, 1633 m.)
Glaubitzo kūrinys - tai vėlyvojo baroko interpretacija jėzuitiško tipo bažnyčios tema (vienas fasadas ritmiškai pakartoja kitą ir taip sukuriama urbanistiškai vieninga erdvė, kuo tikriausias architektūrinio perspektyvizmo įsikūnjimas), tik kaip dera rokokui, naudojant tą pačią kompozicinę struktūrą, atskiros dalys ir jų plastika įmantriai, žaismingai transformuojamos.

Kita vertus, "piranesiškas" Glaubitzo nuopelnas ne tik Vilniaus architektūroje, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje, yra toks, kad savo kūriniais šis statytojas, panašiai Piranesi - estampais, propagavo Antiką, jos atskirus statinius ar detales, galop - klasikinį požiūrį. Ir darė apropriacijų, intepretacijų ir net citatų dėka.

Vienas ryškiausių Glaubitzo antikinio citatiškumo pavyzdžių būtų Šv. Kotrynos bažnyčia (pradėta rekonstruoti po 1744 metų ir, regis, architekto čia dirbta iki mirties 1767 m.). Šioje vietoje būtina padaryti nedidelę pastabėlę - kaip dera barokiniam mąstymui, cituojama (arba inkorporuojama) čia ne visuma, o atskiri fragmentai, pačios ekspresyviausios nuotrupos. Būtent tokia yra šio pastato apsidė.

Šiuo atveju verta pavartyti, kad ir to paties Piranesio lakštus, kad suprastume, apie ką kalbame. Štai Herkulio Nugalėtojo (Hercules Victor) rotondinė šventykla (korintinio orderio peripteris) iš Romos Jaučių forumo (Forum Boarium) - II amžiumi prieš Kristaus gimimą datuotas ir pasaka legendos - vienas pirmųjų marmurinių  statinių Amžinajame mieste.  

G.B.Piranesi, Herkulio (čia pažymėta kaip Kybelės) šventykla Romoje, 1758 m.

J.Ch. Glaubitzas, Šv. Kotrynos bažnyčia (1744 m.) - apsidė, kartojanti antikinės šventyklos formas: 




Žinoma, lyginant Šv. Kotrynos apisdės ir Heraklio šventyklos kompozicines struktūras, galima matyti ne tik panašumus - tai yra apskritą/pusiau-apskritą planus, piliastrus/kolonas, kurios atlieka ne tik konstruktyvinę, bet ir esminę puošybinę funkcijas, kūginį stogą - apskritai, giminingus siluetus, bet ir šiokios tokius skirtumus - skirtingus orderius (vienu atveju korintinis, kitu - toskaniškasis), netapačius interkolumnijus (tarpus tarp kolonų) - Glaubitzo statinyje su keturiais realiai egzistuojančiais piliastrais sufleruojama apie šešių ar gal net aštuonių kolonų rotondos iliuziją. Tačiau, kaip ir dera barokui, skirtumai egzistuoja tam, kad dar labiau pabrėžtų panašumus...

Verta atkreipti dėmesį į dviejų statinių titulus. Manoma, kad tikrasis romėniškojo objekto "adresatas" - Herkulis, tačiau vėlesnėje tradicijoje, remiantis Tivolyje esančiu apskrito plano variantu, šioji šventykla buvo priskirta deivei Vestai. O Piranesio atspaude tai pateikta kaip buvusioji deivės Kybelės šventovė. XII amžiuje pagoniškas statinys buvo konsekruotas kaip Santa Stefano della Carrozze (Šventojo Stepono bažnyčia), XVII amžiuje bažnyčia buvo pervardinta, tapusi La chieza di Santa Maria del Sole. Šiokią tokią intrigą kelia moteriški abiejų šventovių vardai - galbūt Benediktinių vienuolynui priklausiusią Šv. Kotrynos bažnyčią taip pat mėginta adaptuoti "moteriškai paskirčiai" (nes nedidelės rotondinės romėnų šventovės laikytos "moteriškomis")? Tokią prielaidą netgi patvirtintų kad ir toks sutapimas, jog Piranesio-Glaubitzo gyvenamuoju metu romėniškoji šventovė buvo pašvęsta "Saulėtajai Švenčiausiai Marijai" - į pietus orientuota Šv. Kotrynos bažnyčios apsidė, savo šviesiais šonais sugerianti saulės spindulius, irgi yra "saulėtoji". Bet tai jau tik prielaidos ir spekuliacijos...

Beje, reikia pastebėti, kad panaši apsidė yra būdinga ir kitam vėlyvojo baroko statiniui šlovingame Vilniaus mieste - turima omenyje keliais metais vėliau nei pradėta rekonstruoti Šv. Kotrynos bažnyčia, statytoji Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ramintojos (atkreiptinas dėmesys į panašų romėniškam variantui titulą) bažnyčia prie prie Augustinų vienuolyno. Tai tik dar kartą patvirtina prielaidą, jog bent jau Vilniaus statytojai Antiką pažinojo ir savo žiniomis apie ją mielai dalinosi su bendrapiliečiais...

Švč. Mergelės Marijos Ramintojos apsidė, 1746 m.



2015 m. kovo 16 d., pirmadienis

Benjamino Jenčiaus studija

Alytuje mažai kas nežino Benjamino Jenčiaus. O kaipgi! Kontraversiška asmenybė - vienas iš lietuviškosios akvarelės klasikų, vietinės bohemos liūtas, žmogus-legenda ir taip toliau... 

Iš tiesų - dailėje B. Jenčius yra žinomas kaip akvarelės meistras, abstrakčių ar pusiau abstrakčių (visgi peizažinis principas ten išlikęs) kompozicijų kūrėjas, virtuoziškai gebantis valdyti tiek vandenš, tiek spalvų stichijas.

Bohemos liūtu B. Jenčius galbūt pavadintas labai skambiai ir net įpareigojančiai, tačiau tiek, kurie dar pamena praeito amžiaus devintą dešimtmetį, patvirtins maniškei deklaracijai apie Alytaus meno bohemos aukso amžių. Tikrai - buvo tokia (bohema) ir egzistavo toks (aukso amžius), o Benjaminas Jenčius buvo vienas iš jos/jo atstovų!

B. Jenčiaus studija yra keliose vietose - keliuose taškuose - 1) jo paties statytame name (vadinamajame Kurorte, visai ant Nemuno kranto); 2) caro laikų ir vėlesnių lietuviškųjų ulonų kareivinių pastate - antrajame jo aukšte. 

Vis tik svarbesnė (tiek istoriniu ar kultūriniu, tiek, tuo labiau, personaliniu aspektu) yra pirmoji studija. Vien jau dėl to, jog ją puikiai dokumentavo su gimtuoju Alytumi (bei jos bohema) ryšių nenutraukęs B. Jenčiaus bičiulis Jurgis Kunčinas.

Štai ištrauka iš šio rašytojo raštų:

"Žinot, Danute, kur mes tąsyk nusitrenkėm iš to Pupasodžio? Ogi pas Beną Radviliškietį. Seni laikai! Jis dar statėsi namą, kuriame vėliau ir vyko politinės dvikovos ir ispaniškas aukcionas. Dar tik sienos kilo. Beną radom žliaukiantį prakaitu, pusnuogį ir blaivą. Darbininkų čia matėsi gal trys, užtat netrūko prašalaičių - pedagogų, menininkų, statybos patarėjų. Mat Radviliškiečio statybvietė tam tikra prasme buvo virtusi kultūros centru su smukle po pusiau atviru dangumi. Mat pliūptelėjus lietui, jau buvo įmanoma pasislėpti pusrūsyje. Įsidėmėtina vieta! Čia savo prakalbas nuo pastolių rėždavo tapytojas Alberto, vėliau paskelbtas Žaliakalnio bohemos tėvu ir motina, o po mirties iškart kanonizuotas į menų šventuosius. <...> Ką sakytum, čia, Radviliškiečio statybvietėje, vyko ir pirmieji mitingai, ir performansai, ir šėpų teatrėliai. Gaila, išliko tik kelios mėgėjiškos nuotraukos ir sulūžę karučiai Korčagin-1, su kurias Radvilieškietis ėmė vežioti žemes dar rausdamas pamatus. Kiek prakaito čia išlieta!" [J. Kunčinas, Kasdien į karą, Vilnius, 2000, p. 197-198].

Belieka pridurti, kad minėtasis Alberto - tai Albertukas, tiksliau - architektas Albertas Stankevičius, devintajame dešimtmetyje dirbęs miesto architektu, bohemos siela, vėliau persikėlęs gyventi į Kauną (ten įkūręs pirmąją privačią dailės galeriją AL, ir, kaip pastebėjo rašytojas - dėl savo įvairialypės veiklos kanonizuotas į meno šventuosius). Radviliškietis čia - tai iš Radviliškio kilęs pats B. Jenčius.

Būtent aprašytame pusrūsyje įrengtoje studijoje teko lankytis ir šių eilučių autoriui vieną žiemos vakarą...

Štai toks yra vaizdas nuo dailininko namų į Nemuną. Būsiu gal labai tiesmukas ir literatūriškas, tačiau kažkokios kompozicinės ypatybės - tas medžių kamienų virpesys, tos upės srovės turi asociacijų su paties B. Jenčiaus akvarelėmis - nieko nuostabaus - juk liejamos jos žvelgiant pro langą būtent į šį kraštovaizdį.


Minėtasis B. Jenčiaus studijos langas - irgi, it kokia akvarelė.


Studija veikia J. Kunčino aprašytame pusrūsyje - cokoliniame aukšte. 
Prieš kokius dvidešimt metų, paauglystėje vieną vasaros pavakarę lankiausi tik pastatytame name. Prisimenu, kad tėvui bendraujant su B. Jenčiumi, geriant berods žalią arbatą, magnetofone sukosi Bitlų albumas "Rubber Soul" - man tai darė milžinišką įspūdį. 


Vizito dailininko studijoje metu B. Jenčius buvo priglobęs nedidelį, visiškai jauną šuniuką. Labai juo rūpinosi - vis šnekino tą naująjį augintinį, žiūrėjo - ar nieko netrūksta. Pridursiu, kad tėvų namuose beveik dvidešimt metų gyvenusi Siamo ir lietuviško katino mišrūnė Pincė buvo būtent iš šių B. Jenčiaus namų.


Bendras studijos vaizdas - tik įėjus iš prieškambario į ją. 


Keletas buitinių detalių.

Barankytės ir medus - vaišės su žolelių arbata.


Paties B. Jenčiaus rištos vantos - jų kvapas viešpatavo.


Knygos ir katalogai.


Muzika - kasetinis magnetofonas (man pačiam kasetės, o ne kompaktiniai diskai ar net vinilas - yra kažkas tokio, iš gerųjų laikų). 



Šalia kasečių įrėmintas dar vienos Alytaus-Vilniaus-Onuškio ir Lietuvos legendos - skulptoriaus Liongino Virbicko plakatas (Ars Longa - beje, norėjau aplankyti jo studiją-galeriją Onuškyje - deja...). 


O čia - garsusis B. Jenčiaus portfelis - kažkodėl mieste, einantį, pavyzdžiui, Pulko gatve, įsivaizduoju tik su juo. 


Paskui prasidėjo kaleidoskopiška akvarelių peržiūra. Pats dailininkas rodė savo darbus - iš vidaus sprogstančias, skaidriomis spalvų šukėmis žyrančias kompozicijas, skleidė juos tik koks Matadoras...




Arba dar metaforų ir paralelių - toji peržiūra man priminė legendą apie Vilniaus bokšto požemius ir veidrodžiu prieš Baziliską kovojantį jaunuolį (vietinė Persėjo mito parafrazė). Akvarelė čia kaip veidrodis į tą tikrąjį pasaulį, dūžtantį sapnų šukėmis, besiliejantį jausmų vandenimis...




Keliais atvejais akvarelininko ir jo nulietų akvarelių pavidalai ypač akivaizdžiai susiliejo į vieną - nedalomą visumą, atskiriems kompoziciniams elementams tiksliai kartojant kūno judesius. 



Stabilios archetipinės figūros - dolmenai ir zikuratai. Iš tiesų, akvarelėje vanduo gali įgauti akmeniško tvirtumo!



Galop - darbinė vieta - stalas ir jo "apylinkės".

Liedamas akvareles dailininkas žvelgia pro langą. Deja, apsilankymo metu buvo tamsu ir nesimatė Nemuno bei kitame jo krante ant aukštų šlaitų išsidėsčiusio Pirmojo Alytaus.


Stalas su ant jo paguldyta akvarele, šalia - darbinės priemonės. Aukščiau - vertikaliai - stiklas, po kuriuo dedama apžiūrai skirta akvarelė (juk jos paprastai būna stiklinamos). 


Štai - po stiklu apžiūrai skirta akvarelė. 


Šalia fotografija - keletas Alytaus meno atstovų, Devintojo dešimtmečio pradžia. Virš nuotraukos - Tarptautinės  akvarelės bienalės "Baltijos tiltai" nario kortelė. 


Akvarelinės paletės. 


Akvarelės. Ne reklama - tik konstatavimas. Paklaustas, kokios rūšies ir kokio gamintojo akvarelę dailininkas naudoja, B. Jenčius papasakojo epizodą, kuomet paprašė kažko Amerikoje atvežti "pačios geriausios akvarelės". Lauktuvių siuntinėlyje gavo akvarelinių dažų rinkinį "Leningrad". O šalia - bandoma indiška akvarelė. 


Ir dar - daugiau dažų bei priemonių. Ir "išrėmintas" peržiūrų stiklas. 


Pabaigai - paskutinis žvilgsnis pro langą į naktinį langą. Su atspindžiais, kaip iš B. Jenčiaus akvarelės...