Karalius Alytuje

1543 metų lapkričio 14 dieną Žygimantas Augustas, bėgdamas nuo Gardine ir Vilniuje įsiplieskusio maro, iš Geranainių atvyko į Alytų.

Kaip teigia Darius Antanavičius, trūkstant rašytinių šaltinių teikiamos informacijos, yra sunku nustatyti, kodėl valdovo dvaro įkurdinimui buvo pasirinktas Alytus, „tuo metu mažytis miestelis, neturėjęs net miesto teisių“ [D. Antanavičius, Įvadas, „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543-1548), 1543 VI 21-1544 XI 15“, Vilnius, 2012, p. XVI]. Pasirinkimą turbūt lėmė administracinis aspektas – Alytus buvo valdovo domeno dvaras.

Logistikos prasme tai nebuvo pats geriausias pasirinkimas. Nemaža palyda reikalavo didelių maisto ir pašaro sąnaudų ir visa tai buvo perkama ne tik Alytaus apylinkėse (tik nedidelė dalis), bet ir kituose karališkuose dvaruose bei Vilniuje [Ten pat, p. XVII].

„Kiek maisto reikėjo Alytuje apsistojusiam didžiojo kunigaikščio dvarui išmaitinti, gerai iliustruoja Stanislovo Bzovskio, Alytuje pavadavusio dvaro ūkvedį Stanislovą Lagoviecą, gautų ir išleistų maisto išteklių apyskaita nuo 1543 m. gruodžio 3 d. iki 1544 m. kovo 23 d. Iš jos suvestinės matyti, kad šiuo laikotarpiu vien Alytuje rezidavusio dvaro virtuvės reikmėms buvo sunaudota: 8 jaučiai, 575 karvės, 69 kastruoti avinai, 67 veršiai, 4436 gaidžiai, 213 kaplūnų, 565 žąsys, 282 kurpakos, 91 naktikovis, 1125 strazdai, 616 fazanų, kurtinių, tetervinų ir t.t.“ [Ten pat].

Nemažai sunaudota ir avižų – iš viso 4341 statinė [Ten pat].

Žygimantas Augustas Alytuje praleido visą žiemą – nuo 1543 m. lapkričio 14 d. iki 1544 m. kovo 23 d.

Žinoma, kad Naujuosius metus valdovas sutiko Geranainiuose (čia buvojo nuo gruodžio 29 dienos iki sausio 2), taip pat medžiojo Užnemunėje, miškuose prie Šešupės (nuo sausio 11-osios iki 24), o nuo vasario 3 d. iki 13-osios gainiojo žvėris priešingoje pusėje – Valkininkų, Dubičių ir Beržtų giriose [Ten pat, p. XVIII-XX].



Žygimantas Augustas medžioja. Čia iš tiesų jo paradiniai šarvai Alytaus šilelio fone. Su tokiais žiemą būtų šalta. O ir medžioti nepatogu.

Medžioklės, pats išvykimas į jas turėjo būti įspūdingu reginiu, pakanka atkreipti dėmesį į keletą su palyda susijusių skaičių: vykstant į Šešupės medžioklę, „Didįjį medžioklį“ lydėjo 175 arkliai, dalis jų tempė 10 šešiakinkių ir 8 keturkinkius vežimus [Ten pat., p. XVIII]. Dvaro sąskaitų knygose labai aiškiai yra nurodytos arklių ūkio narių „teisės ir pareigos“. Štai Alberto Ruseko, „kuris Alytuje užėmė /avižų/ dalytojo vietą apskaitoje nurodomos tokios Žygimanto Augusto arklių (jų iš viso buvo 188) rūšys:

• Eržilai (31)
• Eidininkai (14)
• Kastratai ir kuinai (41)
• Kinkomųjų 9 kinkiniai po 6 arklius (54 arkliai)
• Kinkomųjų 7 kinkiniai po 4 arklius (28)
• Kinkomieji į karietą (3)
• Medžiokliniai žirgai (16)
• Siuvėjo vengro arklys (1) [„Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543-1548), 1543 VI 21-1544 XI 15“, Vilnius, 2012, p. 121].

Kita vertus, galbūt toks arklių kiekis iš dalies ir paaiškina priežastį, kodėl nuo maro Žygimantas Augustas traukėsi būtent į Alytų. Taip, Alytus buvo ir valdovo domeno dvaras, ir (svarbu) susijęs su karališkuoju žirgų bei arklių ūkiu. Bent jau taip galima interpretuoti aplink šią vietovę išsidėsčiusius Kaniūkų ar Balninkų, kiek toliau esančius Kalesninkus (beje, esančius vilniškėje Nemuno pusėje – ir tai natūralu, nes priešingas „Dykrų“ krantas dar tik buvo kolonizuojamas).

Lygiai taip pat galima atkreipti dėmesį į Žygimanto Augusto sąskaitų knygose pateiktą informaciją apie sumedžiotus (galbūt net Šešupės medžioklės metu – į Valkininkus dar nebuvo patraukęs), šiuo atveju tiksliau – pagautus žvėris. Štai tas pats A.Rusekas mini 3 prijaukintus lokius ir vieną laukinį [Ten pat, p. 143], dar vieną (pagautą kažkur prie Valkininkų) lokį (jis taip ir apibūdintas – „ką tik pagautas lokys“ – urso noviter capto [Ten pat, p. 149]). Į šią informaciją dėmesys atkreiptinas dėl to fakto, kad į šiaurę nuo „užnemuniškio“ (Antrojo) Alytaus esantis Šilelis, vietinių žmonių kadaise buvo vadinamas Žvėrynu arba Žvėrinčiumi. Tad galbūt tie naminiai ir laukiniai lokiai ten ir buvo saugomi? Šioje vietoje prisiminkime vilniškį valdovišką Žvėryną.

Vaizdas į Nemuną (Vilniaus krantą) iš Šilelio pusės. Šilelio (Žvėryno) miškas gana siaura juosta glaudžiasi prie Nemuno, iš trijų šonų jį remia kalvos, pietinėje dalyje prasideda miestas (XVI amžiuje - mažoji, antraeilė jo dalis).

Rašant apie Žygimanto Augusto medžiokles ir jo buvimą Alytuje, akyse vis šmėkščiojo Alytuje taip pat gyvenusio dailininko Arūno Jansevičiaus iliustracijos Vytauto Rudoko eilėraščiams (1984 m.). Čia rašoma apie kitą - danų karalių, bet nuotaika - analogiška.

Dar taip pat verta atkreipti dėmesį į žmones, kartu su Žygimantu Augustu 1543-1544 metais apsilankiusius Alytuje. Po Kryžiaus karų prieš Lietuvą XIV amžiuje, ši jos dalis seniai turbūt buvo mačiusi tiek ir tokių garbių asmenų. Tarp jų tokie pareigūnas kaip Punios ir Alytaus seniūnas Sebastijonas Jundzilas ar Kauno seniūnas ir laikytojas Jonas Volminskis ar Barboros Radvilaitės dvaro ūkvedys Laurynas Jelitovskis [Ten pat, p. 113-115]. Paminėtinas dvariškis Petras Viesiolovskis – tai jo, žuvusio 1556 m. medžioklės metu ir išgelbėjusio Žygimanto Augusto gyvybę, antkapinis paminklas yra Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Galop tarp kasdienių arklių pašaro davinių gavėjų yra minimi 6 fletinininkai, 3 trimitininkai, šaltkalvis ir kalvis (serifabro et fabro) italai Dominykai [ten pat, p. 123]. Arba štai Jono Hozijaus 1543 m. apyskaitoje minima, kad vežikui, kuris iki Alytaus atvežė Melcherį [graverį, monetų raižytoją Melchiorą Schlesingerį], „raižantį akmenis“ (czo kamyenye riye) už du arklius buvo sumokėta 24 grašiai [Ten pat, p. 288-289].

Kaip atrodė Alytus Žygimanto Augusto laikais? Sunku pasakyti labai tiksliai, kadangi bent dvaro sąskaitose apie tai nekalbama. (Aišku, kad jis atrodė paprasčiau, nei po kelių dešimčių metų, kuomet gavo Magdeburgo teisę ir tai turėjo skatinti jo plėtrą). Vaizdiniu pavyzdžiu norinčiam pasikliauti žmogui reikėtų užmesti akį į su Šv. Romos imperatoriaus pavedimu 1567 metais Gardine apsilankiusio Hanso Adelhauserio piešinius arba tiksliau – tai, kas iš jų išlikę, – Mathiaso Zündto vario graviūrą, vaizduojančią ir konkretų istorinį įvykį – tų metų liepos 27 dieną įvykusį Maskvėno pasiuntinio Fiodoro Kolyčevo atvykimą į Seimą. Svarbu yra ne tik pirmajame plane pateiktos figūros (suteikiančios galimybę įsivaizduoti, kaip Alytuje regėjosi margaspalvė Žygimanto Augusto palyda), bet ir visas buitinis fonas, suteikiantis peno fantazijai apie kito panemunės miesto, daug mažesnio ir smulkesnio kasdienybę. Tiesiog žvelgiant į Gardiną reikėtų labiau matyti prie upės esančius medinius namus – jie gal ne tokie aukšti, kaip „Antrojoje sostinėje“ savo išvaizda ir funkcija neabejotinai buvo panašūs. Galop net pati situacija be galo gimininga (tas būdinga daugeliui prie Nemuno išsidėsčiusių miestų ir miestelių) – užtenka Alytuje atsistoti ant A.Juozapavičiaus tilto ir pažvelgti į kairį ar dešinį krantą: prie vandens medinės trobelės (ačiū Dievui, kai kas likę iki mūsų dienų), aukščiau – šventyklos.

Atvirukas "Alytus, Vilniaus pusė", XX a. 3 dešimtmetis
Kitame krante, kairėje pusėje, ten kur medžiai slepiasi Šv. Liudviko bažnyčia. Kas įdomiausia - mediniai Alytaus (XX a.) ir Gardino (XVI a. - žr.. žemiau) tiltai beveik identiški. Kaip ir minėtas miestų išsidėstymas landšafte.



Mathis Zündt, Gardino panorama, 1567-1572 m. (iš Wikipedijos)

Verta atkreipti dėmesį į tai, ką dvariškiai ir tarnai pirko Alytuje iš čia gyvenusių pirklių. Platus ir įvairus prekių asortimentas rodo, kad nebuvo čia jau ir tokia skylė. Nors, žinoma, tokį optimizmą galima iš dalies paneigti karališkąja prieskonių apyskaita („Apyskaita, sudaryta dėl prieskonių, pagal pinigų apyskaitą pirktų, gautų ir šventosios karališkosios didenybės bei velionės jos karališkosios didenybės virtuvės reikmėms į jo bei velionės jos karališkųjų didenybių virtuvės viršininkų, prakilnių ponų Zigmanto Fanello ir Jono Lesieckio  rankas išduotų nuo 1543 metų gruodžio 1-osios iki 1544 metų lapkričio 15 dienos“) – štai, pavyzdžiui, pipirų Alytuje anomis dienomis nebuvo taip jau ir lengva nusipirkti, juos pirkdavo arba Kaune, arba Trakuose, arba Piotrkove (Ten pat, p.255). Vieni aktyviausių prieskonių pirklių aprūpinę karališkąjį stalą prieskoniai, buvo žydai Mykolas (Michael) ir Abraomas (Abraham) iš Trakų. Į Alytų 1544 metais jie atveždavo imbiero, cinamono, gvazdikėlių, ryžių, cukraus, net šviežių alyvuogių aliejaus – pačias alyvuoges pirko iš Varšuvos kanauninko Jono Vojslavskio tarno, bet irgi Alytuje. [Ten pat, p. 255-261].

Patogi Alytaus geografinė padėtis – visų pirma Nemunas, buvęs viena svarbiausių ne tik Trakų vaivadijos, bet ir visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magistralių, keliai nuo senų laikų vedę iš Prūsijos (Vakarų) į Vilnių ir kitas vietas, garantavo miesto jeigu ne klestėjimą, tai bent jau buvimą tikrai ne kažkur valstybės užkaboryje ir net ne pasaulio pakraštyje.

ATO: vasaros tapiniai (2)

Dar keli tapybos darbai, inspiruoti karo Ukrainoje (Pirma dalis yra čia: http://hurdada.blogspot.com/2014/09/ato-vasaros-tapiniai-1.html).
Vasaros ir vėlyvojo pavasario emocijos ir įspūdžiai - nuotaikos, kurios persekiojo, diktavo mano paties būsenas bei išgyvenimus ir keistą potyrį - lyg gyvenčiau visai kitame pasaulyje.

Paradas, 2014
Išeities tašku buvo gegužės 9-osios parado Maskvoje, Raudonojoje aištėje vaizdai. Rusijos karas su Ukraina vyko jau ir prieš tai, tačiau tą dieną buvo akivaizdžiai demonstruojama visa karinė galybė. Nuo kažkokių komentarų čia susilaikysiu - bet jau vaikystėje, kuomet gimtajame Alytuje matydavau tą pačią dieną marširuojančius desantininkus, jausdavau tą karinės jėgos bukumą ir pajėgumą.

20140612, 2014
Kompozicija su rusų tanko įvažiavimu į Slavjanską. Rytas ir vėl kregždžių skleidžiamas garsas fone.

 

Keletas piešinių. Praktiškai nuo jų ir reikėjo pradėti kolekcijos rodymą, kadangi jie ir buvo išeities tašku. Turiu lauktuvių gautą užrašų knygelę su Durhamo katedros vaizdu ant viršelio. Į ją pradėjau eskizuoti, o netrukus eskizus pradėjau realizuoti tapybos pavidalais. 

 

Procesas būtų toks. Štai tapybos darbas:


BTR 2, 2014
Motyvas su šarvuočiu ir kareiviu. 

O štai toks jo eskizas:

Kompoziciškai panašus:


BTR, 2014
Didesnio formato kompozicija su šarvuočiu. Čia nenorėjau išsireikšti spalvos dėka, labiau rūpėjo "impresionistiški" potėpiai (kaip sakant - back to roots).

Pabaigai dar keletas piešinių (čia ir numuštas naikintuvas, ir apšaudomas daugiabutis, ir šiaip visokie epizodai):

Kiap jau minėjau - tai nėra autentiški motyvai ta prasme, kad savo akimis to pats neregėjau, tačiau emocijos - emocijos ir empatija yra tokie dalykai, kurie tavyje sužadina kitų išgyvenimus, kitus pasaulius, paversdami juos savais...

ATO: vasaros tapiniai (1)

Visa vasara (kaip ir pavasaris bei žiema) pradėjo įdėmiai ir nervingai sekant baisiuosius įvykius Ukrainoje. Ir jeigu metų pradžioje nuo to sėkmingai sugebėjau pabėgti, tapydamas šiaip visokias nuotaikas ir būsenas (išreikštas formalizuotų potėpių pagalba), tai birželio mėnesį, supratau, kad negalėsiu išvengti to, ką kiekvieną dieną ir naktį matau jau beveik realia tapusioje virtualioje erdvėje.

Tai visa vasara praėjo fiksuojant vaizdus ir reiškiant emocijas, susijusias su Rytų Ukraina, Donbasu, antiteroristine operacija, visais karo žiaurumais ir siaubais. Žinau, kad tai net per nago kraštelį neprilygsta tam, kas yra matoma gyvai ir betarpiškai, tačiau norėjau ir deklaruoti savo poziciją. 

Atskleisiu šiek tiek savo kūrybinės virtuvės - nenorėjau, kad tai būtų tiesmuki reportažai (kurių autoriumi aš ir nesu), tačiau akyse ir pasąmonėje įstrigo keli dalykai - žmonės su kaukėmis (balaklavomis), militarinė technika ukrainietiškame peizaže (ach, tos stepės, topoliai, saulėgrąžų laukai) ir naktiniai apšaudymai tamsiuoju paros metu jie ypač kraupūs. 

Dar kas įstrigo žiūrint vaizdus intrenete - kad visi tie baisumai vyksta akompanuojant kregždžių balsams ir šviečiant iki pasiutimo ryškiai saulei žydrame danguje. 

BTR, 2014
Šią kompoziciją įkvėpė vaizdas su gerokai apdaužyta šarvuota  Nacionalinės gvardijos mašina. Nenorėjau labai aiškaus tiesmukumo, todėl motyvą bandžiau abstrahuoti (ar tiksliau - redukuoti į spalvinius santykius ir apibendrintas formas). 

Peizažas (pro langą), 2014

Vaizdas pro langą kažkur iš Donecko daugiabučio. Vakarinis apšaudymas. Visada keista žiūrėti tuos civilių gyventojų užfiksuotus kadrus paprastais "muiliniais" telefonais ir foto aparatais, paprastai fone dar girdėti necenzūrinis leksikonas, jaustukai, ištiktukai ir moteriški balsai, raginantys vyrus (nes jie paprastai filmuoja), pasitraukti nuo langų ar iš balkonų. 

Portretas (DNR), 2014

Kažkurio "Donecko liaudies respublikos" veikėjo atvaizdas. Man buvo įdomus ir intelekto nesužalotas veidas ir jo santykis su spalvinga vėliava (bei tie "cerkovnoslavianskiški" šriftai). 

Portretas (su dvigalviu ereliu), 2014

Žmogus su kepure, 2014

O čia man imponavo didelė uniforminė pareigūno kepurė, jo judesys ir uniformos spalva.

Garbės sargybinis, 2014

Analogiškai - kepurė, visa pareigūno uniforma su tais akselbantais ir panašiai. Stovėjo jis prie kažkokios įstaigos, toks nedrąsus ir visas pažeidžiamas (panašus kareivis griuvo per Ukrainos prezidento inauguracijos ceremoniją). Simbolika, ir nieko čia nepadarysi!

Dvi figūros ir topoliai, 2014

Scena iš, berods, Mariupolio - berods gegužės mėnesį, kuomet prorusiški protestuotojai bandė sustabdyti nacionalinės gvardijos šarvuočius. Man ypač įstrigo toks vyras su skrybėle ir moteris raudonais plaukais, bei bobos, šaukiančios necenzūrinius žodžius. 

Autobusų traukinys, 2014

Iš tiesų čia yra ryto nuotaika su kregždėmis aukštai danguje ir autobusų (lyg pabėgėliams) vore. Doneckas. 

Azov, 2104

"Azovo' bataliono kariai prisiekia. Čia irgi formaliai žiūrint buvo įdomus tų kaukių ir pro jas šviečiančių akių linijų ritmas, taip pat prie širdžių priglaustos rankos.

Žmogus su kauke ir agurku, 2014

Jis valgė agurką nenusiimdamas kaukės ir kažką juokavo apie naują agurkų derlių. 

Balaklava, 2014

Balaklava, 2014

Po kauke veidą slepia vieno iš batalionų ("Donbas") vadas - Semen Semenčenko. 

Sužeistasis, 2014

Baltas veidas baltų ligoninės sienų fone. Štai kas buvo įdomu. Ir dar tas veidas išgąsdintomis akimis. 

Žmogus su balta vėliava, 2014
Motyvas iš belaisvių pasikeitimo operacijos.

Peizažas, 2014

Laukas su ugnimi ir dūmais.

Peizažas, 2014

Saulėgrąžų laukas su sprogimu ir pabūklų vamzdžiais.

Ženklas, 2014

Ženklas su užrašu "Laimingos kelionės!". Prie  sienos perėjimo (Ukraina-Rusija) punkto "Marijivka". Šalia ženklo gulėjo žuvusiųjų kūnai.

Karstai, 2014

Kartais su separatistų kūnais prie kelio, pagriovio.

Krovinys ("200"), 2014
Sunkvežimis, vežantis kūnus iš Ukrainos į Rusiją. Čia dar vasaros pradžia. Buvo vienas pirmųjų reportažų apie tokių krovinių ("200") gabenimą.

 Dar turėtų būti pratęsimas. Nes darbų yra daugiau. 

Rūdininkų vartai ir Visų Šventųjų bažnyčia: barokinio bendradarbiavimo ir komponavimo ypatybės

Bet kurio miesto vartai atlieka vizitinės kortelės rolę. Nepasakyta šiuo sakiniu nieko naujo. Žinojo tai ir šumerai, ir romėnai, ir visi kiti. Vilniaus vartai taip pat buvo šios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės vizitinėmis kortelėmis. Tik gaila, kad tų kortelių, kurių dėka sužinome pirmuosius dalykus apie patį miestą, liko ne tiek jau daug – vieneri – garsieji Aušros vartai.
Iš tiesų kalbėsime ne apie vartus kaip vizitines korteles. Vartų ypatybė slypi tame, kad būdami savotiškomis vizitinėmis kortelėmis, jie automatiškai tapdavo ir aplinkos, besisukančios aplink juos (tiek vidinėje, tiek išorinėje miesto pusėje) epicentrais. Būtent vartai tarnaudavo kaip tam tikri atspirties taškai (prisiminus garsiąją Galilėjaus frazę), nuo kurių vykdavo tolimesnė architektūrinė ir urbanistinė plėtra.

Argumentu galėtų pasitarnauti išlikusieji Aušros vartai, kuriems, kaip jau buvo analizuota, renesansiniai perstatinėtojai suteikė nei daugiau – triumfo arkos pavidalą. Nuostabu yra ne tik tai, bet ir tas faktas, kad po kelių dešimtmečių vidinėje miesto pusėje iškilusi karmelitiškoji šv. Teresės bažnyčia savo fasadu barokiškai pakartojo analogišką schemą. Žinoma, šioje vietoje reikia turėti omenyje ir Sebastiano Serlio padiktuotą bebokštės bažnyčios fasado pavyzdį (kuriame taip pat labai aiškiai yra įpiešta triumfo vartų kompozicija), tačiau barokinis kontekstualumas čia irgi veikia kaip priežastis bei simptomas.

Pranciškus Smuglevičius Rūdininkų vartai 1786 m.

Tą patį turbūt būtų galima pasakyti ir apie neišlikusius Rūdininkų vartus. Kaip jie atrodė, ir ypač iš vidinės pusės, pasakyti jau niekuomet nebegalėsime. Tačiau tam tikrų štrichų menamam tų vartų portretui (kuo tikriausiam „autorobotui“) galbūt suteiktų šalia iki šiol stovinti Visų Šventųjų bažnyčia.

O šiuo atveju svarbu yra tai, kad Visų Šventųjų bažnyčios fasadas yra suprojektuotas remiantis labai konkrečiu pirmavaizdžiu – ne bet kokiais, o pačios Romos – katališkiško pasaulio centro, sostinės ir bambos vartais – Aureliano sienoje įrengtais Porta Pia (1561 m. suprojektuotais ne ko nors kito, o paties didžiojo Michelangelo). Šioje vietoje reikėtų atkreipti būtent į vidinę jų pusę, kurių portalo ir langų bei nišų apvadai yra giminingi pagrindiniam Visų Šventųjų bažnyčios fasadui (tiksliau – atvirkščiai).

Visų Šventųjų bažnyčios fasadas, 1624-1631 m.

Michelangelo, Porta Pia, Roma, 1561-1565 m.

Ypač ryškus Visų Šventųjų bažnyčios ir Porta Pia  ryšys regimas apatiniame bažnyčios tarpsnyje. Analogiška yra bendra kompozicija (net spalvinis sprendimas), langų apvadai ir, be abejo, pagrindinio portalo kompozicija. Žinoma, reikia pastebėti, kad Michelangelo sprendimas "renesansiškesnis", o vilnietiškasis variantas - manieristiškai grafiškesnis. 

Porta Pia (nuotrauka iš Wikipedijos)

Įdomumo dėlei galima palyginti ir abiejų vartų kompozicijas. Negalima sakyti, kad jos nėra giminingos (ypač turint omenyje tai, kad abu statiniai yra sukomponuoti iš dviejų laiptiškai priglaustų stačiakampių gretasienių).

Ką tai įrodo?

Tai (šiuo atveju tik galbūt) įrodo, kad ir Rūdininkų vartų vidinė pusė galėjo būti ne tokia minimalistinė, kokia buvo orientuota į miesto išorę.

Tai (iš tiesų) taip pat įrodo, kad Visų Šventųjų bažnyčią, konkrečiai jos fasadą turėjo projektuoti ne koks nors vietinis mūrininkas (kaip dažnai teigiama dailėtyrinėje literatūroje), o itališkojo Renesanso ir baroko plastiką neblogai perpratęs, konkrečius pavyzdžius (iš graviūrų arba in situ) žinantis specialistas. 

Dar į ką galima atkreipti dėmesį - tai į Visų Šventųjų bažnyčios puikų "įklijavimą" į aplinką. Tai nepriekaištingo barokinio perspektyvizmo pavyzdys. Viršutinis statinio tarpsnis atsiveria einant Šiaulių gatve. (Šioje vietoje reikia turėti omenyje, kad dabartinis Rūdininkų skveras iki II pasaulinio karo buvo užstatytas, tačiau bent jau iki XIX amžiaus gyvenamieji statiniai neturėjo uždengti perspektyvos.beje, šiuo sprendimu Visų Šventųjų bažnyčia yra artima Šv. Teresės bažnyčiai. 

1743 m. Jonas Kristupas Glaubicas, pastatydamas varpinę, perėmė jau padiktuotas žaidimo taisykles. Bokštas (kaip muzikiniame kūrinyje) sukuria kulminacijos įspūdį, atsiverdamas įpusėjus į Šiaulių gatvę... Paskui dar pasitinka fasadas...